Interviu su Raminta Lapinskaite apie meilę sau ir moterų bendrystę

Raminta Lapinskaitė – saviugdos trenerė, koučingo specialistė ir dviejų knygų autorė. Pirmoji knyga „Meilė sau, arba kuo atrakinamos moters savivertės durys“ skirta moterims, ieškančioms savo vidinių galių, pasiryžusioms tinkamai jas panaudoti. Autorė moko skirti laiko sau, padeda suvokti savo ribas, priimti savo autentiškumą ir nustoti slėptis. Antrojoje knygoje „Palaimintos moterys“ kalbama apie brandos kelią, kviečiama jautriai ir atvirai pažvelgti į moterų bendrystę, kūniškumą, savitumą. Uždaroje „Mėnulio seserų“ grupėje turėjome galimybę Ramintai užduoti mums rūpimus klausimus.
Dalinamės mus įkvėpusiais atsakymais, kurie, tikimės, bus įkvėpimas ir Jums. 💛
-----
- Kokios yra Tavo mėgstamiausios meilės sau praktikos (ritualai), kurias galima lengvai pritaikyti sau?
 
- Meilės sau ritualų mano dienotvarkėje gan daug. Kai kurie sezoniški, priklauso nuo laikmečio poreikių ir profesinio smalsumo (būna, užsimanau praktiškai išbandyti kokį nors saviugdos metodą), kiti stabilesni (pvz. dienoraščius su savimi vežuosi net kai nakvoju palapinėje). Vienas iš man labai patinkančių ritualų šiuo metu - rytinis pokalbis su savimi. Nuskambėjus žadintuvui, nubudusi inertiškai nepuolu iš lovos, o dėmesiu peržvelgiu savo kūną, susitelkiu į kvėpavimą, pasiražau, pasilabinu su savimi, o po to su saule ir nauja diena. Pajutusi savo kūną ir mane supančią aplinką, paklausiu savęs, kas šiandien man suteiktų džiaugsmo, vardan ko verta pradėti dieną? Kasdien vis kitas dalykas išnyra, bet svarbu kantriai palaukti ir nepulti stačia galva iš lovos, kol susivoksiu, kas mane įkvepia. Atradusi atsakymą pasimėgauju juo ir tada keliuosi - ne dėl to, kad rytas ir kad reikia keltis, o dėl to, kad noriu keltis, kad manęs laukia kažkas, kas man tikrai svarbu ir patinka. Rekomenduoju pabandyti, čia visai kas kita nei automatiškai atsikelti, be to, informacija, pasiekusi smegenis per pirmasias 5 min. po nubudimo, įsirašo į gilesnius smegenų sluoksnius, tad šis laikas itin produktyvus kurti švelniam, rūpestingam, šiltam santykiui su savimi.
Visai neseniai pradėjau praktikuoti štai tokį ritualą prieš miegą - įsivaizduoju, kad guliu ne lovoje, o tiesiai ant Motinos Žemės, pajaučiu, kaip Žemė mane saugo, palaiko, kokia ji tvirta, kad galiu į ją atsiremti, pasitikėti. Šios praktikos metu bent jau man nubunda kūdikiški jausmai, pasijaučiu lyg gulėčiau ant mamos krūtinės, kad viskuo pasirūpinta. Pastebėjau, kad po tokio susijungimo su Žeme, užmingu daug greičiau ir jausdama gilų saugumą, nusiraminimą. Apskritai sąmoningas santykis su Žeme yra labai didelis jėgų, ir ne tik fizinės, bet ir psichologinės sveikatos šaltnis. Ypač mums, moterims, jis yra reikalingas ir svarbus.
Praeitą vasarą atradau kvapų terapiją (tikras stebuklas), būna, intuityviai susikuriu dienos kvapą, kuris mane žavi. Štai šios dienos kvapas - mėta ir ylang-ylang - saldžiai gaiviai dienai.
Gyvenant su ketinimu būti meilės ryšyje su savimi, visame kame galime susikurti sau ritualų - rytinės maudynės po dušu gali virsti mantrų, kvapų ir kūniškų pojūčių kelione, šukavimasis prieš veidrodį - laiku pažvelgti sau į akis ir pasakyti kažką palaikančio, svarbu reguliarumas, kad pasaulio poreikiai ir inertiškumas neprarytų mūsų, o mes galėtume pasigardžiuodamos sugerti į save mums duotas gyvenimo minutes.
-----
- Kodėl, tavo nuomone, moterų bendrystė – seserystė, yra svarbi? Kuo buvimas su moterimis yra kitoks ir kodėl jis reikalingas?
- Moterų bendrystės poveikį mūsų psichologinei sveikatai tyrinėju jau 8 metus. Kaip padėka jai gimė mano antroji knyga "Palaimintos moterys". Kalbant apie moteriškumą, mes, moterys, jo mokomės tik iš kitų moterų. Kasdienį gyvenimą gyvenam su vyrais, o ir šiuolaikiniame pasaulyje dominuojančios vertybės nepaisant visų lygiavertiškumo srityje vykstančių pokyčių yra gan vyriškos - valia, progresas, rezultatas, greitis, konkurencija (čia vyriškam pradui priskiriami bruožai). Visos savyje turime moteriškumo alkį, kuris pasireiškia tuo, kad ir kaip stengiamės, prikaupiam pasiekimų, daug nuveikiam išoriniame pasaulyje, bet viduje nejaučiam užsipildymo, pasitenkinimo, mums vis trūksta, dar per mažai, dar nepakankamai (turbūt tai visoms pažįstama). Nejaučiame pasitenkinimo, nes mūsų moteriškas pradas badauja, o pamaitinti jį galime pabuvusios nuoširdžioje bendrystėje su moterimis.
Prieš kelias savaites pati turėjau tokią patirtį per ilgesnį laiką, kuomet nuėjau į moterų ratą ne vedlės, o dalyvės vaidmenyje. Dievulėliau, buvau primiršusi, kaip stipriai užpildo atviri ir jausmingi moterų pokalbiai, moteriškų temų, tokių kaip menstruacijos ar meilė sau tyrinėjimai, pašnekesiai apie mamas ir močiutes (nes iš jų gi pirmiausia ir mokėmės moteriškumo). Pamenu, kaip viena klientė, pradėjusi lankyti mano vedamus ratus pasidalijo, kaip visai į kitą dimensiją patenka tarp moterų, kur dingsta laiko nuovoka ir visos soc. rolės, kur gali būti tiesiog savimi, moterimi tarp moterų. Ir tikrai, užtenka pabūti moterų rate, ir suvoki, kad čia kitaip - bet taip išsiilgta, taip artima, sava ir skanu kaip mamos pienas. (Beje, moterų rate giluminiame lygmenyje patenkinamas mūsų ryšio su mama poreikis - čia esame išklausomos, mus drąsina kitų moterų patirtys, palaikome viena kitą, atjaučiame ir priimame atjautą.) Tai labai pripildo iš vidaus, grįžusios iš moterų rato dažnai parsivežame užsipildymo, pakankamumo, „su manimi viskas yra gerai" jausmą. Tuomet tokį santykį su savimi lengviau puoselėti kasdienybėje, o kai pritrūkstame įkvėpimo ar moteriškos energijos - vėl į moterų ratą.
-----
- Koks buvo Tavo kelias ieškant santykio su savimi, priimant save? Kodėl kiekvienai moteriai svarbu jį praeiti?
- Aš pati kelią į save pradėjau supurtyta dvasinio gylio, kurį patyriau gimstant dukrai. Supratau, kaip skurdžiai tesuvokiu save, ir kokių turtingų skonių esti gyvenime. Kartu su dukra gimė poreikis labiau pažinti save ir savo kūną, atradau šokio judesio terapiją, kuri padėjo man nueiti pirmuosius žingsnius savęs įsisąmoninime, - jis metams bėgant atvedė mane čia, kur esu šiandien.
Kiekviena iš mūsų pirmiausia sau esame tas žmogus, su kuriuo mums duota nugyventi visą gyvenimą, bet mes gyvename to akivaizdaus fakto nesuvokdamos. Mūsų kultūroje esame auklėjamos taip, kad patiktume visų pirma kitiems, kad jiems būtų patogu su mumis gyventi. Man tenka bendrauti su daugybe moterų, kurios būdamos suaugusios nežino, ko jos nori, nesupranta, ką jaučia, o santykis su savimi yra griežtas ir nulipdytas iš kitų žmonių poreikių - esu gera tiek, kiek patinku kitiems, o visi kiti mano aspektai, tarp jų ir vidinis kompasas, talentai, temperamentas - nugrūsti giliai vidun ir nepažinti. Jie laukia, kol atsigręšime į save ir priimsime visus savo aspektus, ne tik tuos, kurie priimtini aplinkiniams. Dėl to ir mėgstu kartoti, kad svarbių užduočių, kurias gali atlikti tik meilė sau, neįmanoma pavesti niekam kitam. To nesuvokdamos imame reikalauti iš kitų to, ką tik pačios galime sau duoti - dėmesio, meilės, laiko pagarbos. Iki tol, kol atsigręžiau į save, vis tikėjausi, kad kiti mane pagirtų, pamatytų, kokia aš faina, patvirtintų, kad esu mylima. Ir tai buvo įgavę obsesijos formą - nemokėjau būti viena, ištisai vaikiausi soc. patvirtinimo, madų tendencijų. Vis dar besitęsianti kelionė į save man suteikė galimybę pažinti platesnius, gilesnius, įvairiapusiškesnius savo asmenybės aspektus, juos išreikšti ir taip gyventi gerokai pilnatviškiau, nei gali pasiūlyti visuomenėje vyraujantys moters stereotipai.
Kelionėje į save išmokstame mylėti pačios save, patvirtinti, pagirti, palaikyti, atsiskleidžia gilesni mūsų asmenybės klodai, atgyja kūrybiniai gebėjimai. Tai išvaduoja nuo besaikio gręžiojimosi į kitus, į visuomenėje vyraujančių moteriškumo šablonus, suteikia vidinės nepriklausomybės, laisvės gerbti tai, kas tinka ir patinka man, net jei tai netinka ir nepatinka niekam kitam.
-----
-----
Ramintos knygas "Meilė sau" ir "Palaimintos moterys" kviečiame įsigyti čia:  https://www.menulioseserys.lt/collections/knygos

Pakomentuokite

Atkreipiame dėmesį, kad komentarai yra peržiūrimi ir turi būti patvirtinti moderatoriaus prieš juos paskelbiant viešai